Kol buvo viena gentis, visomis kalbomis buvo vienas pavadinimas: angliškai – guince, rusiškai – aiva, lietuviškai – svarainis. Kai gentis buvo padalinta, prasidėjo nacionalinių pavadinimų painava.
Paprastoji cidonija, kaip laukinė rūšis savaime auga Kaukazo, Vidurio azijos ir mažosios Azijos kalnuose. Ten ji sukultūrinta. Patekusi į Rusiją, kartu atsinešė tiurkų kalbų pavadinimą – aiva.
Cidonijas auginti palyginus lengva. Jos gerai auga gana saulėtoje vietoje, tačiau mėgsta užuovėją. Tam geriausiai gali tikti artimiausio pastato siena. Dirva turi būti drėgna, šiektiek rūgšti. Cidonija nemėgsta šarmingos ir kalkingos dirvos. Krūmo formos cidonijos išauga iki 5 metrų aukščio. Vaisiai būna obuolio arkriaušės formos.
Cidonija paprastai apsidulkina savaime, tačiau pastebėta, kad šalia augant keliems augalams, derlius būna gausesnis. Geriausias laikas sodinti augalą – ruduo. Cidoniją prižiūrime kaip ir kitus vaismedžius. Anksti pavasarį mulčiuojame mėšlu arba kompostu naujai pasodintu arba prastai augančius medelius. Kai cidonija ruošiasi žydėti, tręškime subalansuotomis trąšomis. Suaugusių augalų prižiūrėti beveik nereikia: kartais patręšti, mulčiuoti ir palaistyti. Be to, suaugusius medžius genėti reikia mažai. Žiemą išpjauti senas, sutankėjusias šakas.